NEW LATENTINIO MENO FILOSOFIJA: TOMO LAGŪNAVIČIAUS ESTETINĖ PARADIGMA Autorius Tomas Lagūnavičius

Šiuolaikinio meno lauke vis dažniau susiduriama su reiškiniais, kurie nepasiduoda tradicinėms
estetinėms kategorijoms. Kūriniai nebeapsiriboja forma, technika ar aiškiai artikuliuota
prasme – jie tampa procesais, būsenomis, patirtimis, kurios išsiskleidžia tik santykyje su
žiūrovu. Šiame kontekste iškyla poreikis naujai mąstyti apie meną: ne kaip apie baigtinį
objektą, bet kaip apie potencialų reiškinį.
Ši knyga pristato latentinio meno filosofiją – teorinę prieigą, kuri siekia apibrėžti ir pagrįsti
meną kaip paslėptos, dar neišreikštos ar tik iš dalies aktualizuotos prasmės lauką.
Latentiškumas čia suvokiamas ne kaip trūkumas ar nepakankamumas, bet kaip esminė meno
savybė, leidžianti kūriniui peržengti savo materialią ribą ir egzistuoti kaip galimybė.
Tomo Lagūnavičiaus estetinė paradigma formuojasi šios idėjos pagrindu. Ji remiasi nuostata,
kad menas nėra vien tai, kas yra matoma ar apčiuopiama – jis taip pat yra tai, kas dar tik gali
būti suvokta. Tokia perspektyva išplečia estetikos ribas, įtraukdama ne tik kūrinį ir jo formą,
bet ir žiūrovo sąmonę, patirtį bei interpretacinį aktyvumą.
Knygoje analizuojami latentinio meno principai, jų filosofinės prielaidos ir raiškos galimybės.
Aptariamas santykis tarp aiškumo ir neapibrėžtumo, tarp intencijos ir atsitiktinumo, tarp
kūrėjo ir suvokėjo. Taip pat siekiama parodyti, kaip latentiškumas veikia kaip kūrybinė jėga,
leidžianti menui išlikti gyvam, kintančiam ir neišsemiamam.
Ši studija nėra bandymas sukurti uždarą teorinę sistemą. Priešingai – ji kviečia į atvirą
mąstymo lauką, kuriame kiekvienas skaitytojas gali tapti šios filosofijos bendrakūrėju.
Latentinio meno samprata čia pateikiama kaip kryptis, o ne dogma; kaip kvietimas tyrinėti, o
ne galutinis atsakymas.
Todėl šios knygos tikslas – ne tik apibrėžti naują estetinę paradigmą, bet ir paskatinti kitokį
santykį su menu: jautresnį, lėtesnį, atviresnį tam, kas slypi už matomybės ribų