Postmatricinė filosofija. Tomas Lagūnavičius

XXI amžiaus filosofija vis dažniau susiduria su problema, jog tradiciniai žmogaus apibrėžimai nebepajėgia paaiškinti šiuolaikinės asmenybės sudėtingumo. Klasikinėje filosofijoje žmogus dažniausiai buvo suprantamas kaip vientisas, nuoseklus ir racionalus subjektas. Tokia samprata randama nuo Platono ir Aristotelio iki René Descartes, Immanuelio Kanto bei daugelio modernybės mąstytojų. Net tuomet, kai buvo pripažįstama vidinė žmogaus įtampa ar konfliktas, buvo laikoma, kad egzistuoja vienas pagrindinis „Aš“, kuris integruoja visas patirtis.

Tačiau XX amžiaus antroje pusėje filosofijoje įvyko reikšmingas posūkis. Fenomenologija, hermeneutika, poststruktūralizmas ir postmodernioji filosofija pradėjo kritikuoti vientisos asmenybės sampratą. Edmundas Husserlis analizavo sąmonės intencionalumą, Martinas Heideggeris žmogų apibrėžė kaip buvimą pasaulyje (Dasein), Michelis Foucault nagrinėjo subjekto konstravimą socialinėse praktikose, o Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari pasiūlė rizomos koncepciją, kurioje tapatybė suvokiama kaip daugybinių ryšių tinklas, neturintis vieno centro. Šios kryptys sudarė prielaidas naujai žmogaus sampratai, kurioje asmuo suvokiamas kaip dinamiška, nuolat besikeičianti sistema, o ne statiška substancija.

Šiame filosofiniame kontekste atsiranda Tomo Lagūnavičiaus plėtojama postmatricinio žmogaus koncepcija. Joje siūloma manyti, kad žmogų galima suprasti kaip struktūruotą mąstymo matricą, kurioje vienu metu gali egzistuoti skirtingos mąstymo praktikos. Šios praktikos nėra suvokiamos kaip patologinis susiskaidymas ar psichikos sutrikimas, bet kaip natūrali žmogaus gebėjimo prisitaikyti, kurti ir reflektuoti išraiška. Magistro darbe „Postmatricinio žmogaus konceptas ir jo mąstymo praktikos“ ši koncepcija plėtojama remiantis fenomenologijos, postmoderniosios filosofijos ir Deleuze’o bei Guattari idėjų interpretacija.

Šios knygos tikslas nėra tik pristatyti postmatricinio žmogaus koncepciją. Siekiama parodyti, kad postmatricinė filosofija gali būti suvokiama kaip platesnė filosofinė paradigma, nagrinėjanti žmogaus tapatybės daugiaplaniškumą, skirtingų mąstymo būdų koegzistenciją ir sąmonės gebėjimą vienu metu veikti keliuose konceptualiuose lygmenyse. Šioje knygoje vartojamas terminas „postmatricinė filosofija“ reiškia filosofinę sistemą, grindžiamą Tomo Lagūnavičiaus suformuluota postmatricinio žmogaus koncepcija ir jos tolesne teorine plėtote.

Viena pagrindinių postmatricinės filosofijos prielaidų yra ta, kad žmogus nėra viena nekintanti asmenybė. Skirtinguose socialiniuose, kultūriniuose, profesiniuose ir egzistenciniuose kontekstuose žmogus aktualizuoja skirtingas tapatybes, kurios gali veikti lygiagrečiai. Šios tapatybės nėra melagingos ar dirbtinės – kiekviena jų yra autentiška tam tikroje situacijoje. Tokia pozicija iš esmės skiriasi nuo klasikinio individo modelio, kuriame siekiama vieningos ir nekintamos savasties.