Imersijos sąvoka šiuolaikiniame mene dažniausiai siejama su virtualios realybės technologijomis, skaitmeninėmis projekcijomis, interaktyviomis instaliacijomis ar audiovizualinėmis sistemomis. Tačiau ši monografija siūlo platesnį požiūrį. Imersija suprantama kaip būsena, kai žmogaus dėmesys, emocijos, vaizduotė, atmintis ir refleksija susijungia į vientisą pažinimo procesą. Tokia būsena gali būti sukuriama ne tik technologijomis, bet ir tekstu, performansu, tapyba, konceptualiu veiksmu ar net tyla.
Todėl kognityvinis imersinis menas nėra siejamas su konkrečia meno technika. Jo esmę sudaro ne medija, o poveikio mechanizmas. Kūrinys tampa savotišku pažinimo katalizatoriumi, kurio tikslas – paskatinti žmogų permąstyti savo santykį su tikrove, savimi ir kitais. Tokiu būdu estetika įgauna epistemologinę funkciją.
Šioje teorijoje ypatingą vietą užima tekstas. Tekstas nėra vien informacijos perdavimo priemonė. Jis tampa aktyvia patirties struktūra, galinčia inicijuoti vaizdinius, emocinius atsakus, vidinius dialogus ir filosofinę refleksiją. Skaitytojas ne tiek interpretuoja tekstą, kiek pats tampa jo dalimi. Tokia teksto samprata artima hermeneutikai, tačiau ją papildo kognityvinių mokslų įžvalgos apie dėmesį, mentalinius modelius ir vaizduotės veikimą.
Svarbią vietą monografijoje užima ir performanso analizė. Performansas nagrinėjamas kaip ypatinga kognityvinės imersijos forma, kurioje pats menininko veiksmas tampa filosofiniu argumentu. Žiūrovas čia nėra pasyvus stebėtojas – jis įtraukiamas į situaciją, kurioje priverstas priimti sprendimus, permąstyti savo vertybes ir reflektuoti savo egzistencinę padėtį.
Tyrime taikoma tarpdisciplininė metodologija, jungianti meno istoriją, estetiką, fenomenologiją, hermeneutiką, semiotiką, kognityvinę psichologiją ir neuroestetiką. Tokia metodologinė sintezė leidžia analizuoti meno kūrinius ne tik kaip kultūrinius artefaktus, bet ir kaip pažinimo sistemas.
Monografijos tikslas – sistemiškai išanalizuoti kognityvinio imersinio meno teoriją, jos filosofines prielaidas, estetinę struktūrą, menotyrinį kontekstą ir galimas sąsajas su šiuolaikiniais kognityviniais mokslais. Tyrimo objektas – Tomo Lagūnavičiaus plėtojama kognityvinio imersinio meno koncepcija, jos teoriniai tekstai, vizualiniai kūriniai ir performatyvios praktikos. Tyrimo uždaviniai apima šios koncepcijos sąvokų analizę, jos vietos šiuolaikinio meno diskurse aptarimą, lyginamąją analizę su kitomis meno kryptimis bei galimų metodologinių perspektyvų išskyrimą.
Ši monografija nesiekia užbaigti diskusijos apie naujas meno formas. Priešingai – ji kviečia pradėti platesnį akademinį dialogą apie tai, kaip XXI amžiuje menas gali būti suvokiamas ne tik kaip estetinis objektas, bet ir kaip žmogaus pažinimo technologija. Jei ankstesniais šimtmečiais menas daugiausia vaizdavo pasaulį, tai šiandien jis vis dažniau kuria pačias pasaulio suvokimo sąlygas. Būtent šioje paradigmoje ir siūloma nagrinėti kognityvinį imersinį meną – kaip teorinę sistemą, kurioje estetika, filosofija ir kognityviniai mokslai susitinka vienoje tyrimų erdvėje.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.